Day 7 Diena 7

Septyniolikos valandu kelione is Udaipur i Mumbai. Si karta turejome pirmos klases dvieju aukstu lentynu bilietus, o dar pasiseke, kad is keturiu gultu tik mes du ir uzememe visa kelione. O tai reiske ramu miega, be jokiu knarkianciu ir kitokius garsus bei kvapus skleidzianciu indu. Prabudau svintant ir galejau geretis pakeles vaizdais. Kartais jauciausi, lyg ziureciau televizijos laida. Judant pieciau, zemes dregnejo, todel daugejo dirbamos zemes ploteliu, sodria zalia spalva, ypatingai ryziu laukeliai, pagyvinanciu siaip jau per kelis sauso sezono menesius padziuvusia gamta. Pravaziavome nemazai ir bundanciu kaimu. Tipiskas vaizdelis: salia eilines kaimo lusnos atvira liepsna dega nedidelis lauzelis, prie kurio sutupusi seimyna sildosi, verda arbata ir uzkandziauja. Labai daznai maciau ir kita vaizdeli, labiau susijusi su "jogos" pratimais. Jei jau esame Indijoje, tai visame kame verta paieskoti isminties, todel ir siame paprastame kasdieniniame rituale galima izvelgti uzuominu i joga. Panasu, kad kaime, o daznai ir mieste, is viso jogu pratimu komplekso yra praktikuojamas vienintelis elementas - saules pasveikinimas giliu pritupimu... nusilengvinti. Tik atrodo, kad kartais vos ne petis petin (ar geriau sakyti - sikna siknon) laukuose, pakelese, palei begius ir visur kitus, bet tik ne priedangoje, tupintys "jogai" nesutaria, ar saule reiketu sveikinti veidu ar uzpakaliu... Atsiprasau uz "kvepianti" nukrypima.
Artejant prie Mimbai, daugejo lusnynu. Is atlieku, siuksliu ir kitokiu ivairiausiu statybiniu medziagu suresti istisi lusnynai tesesi palei begius kilometrus. Siuksles, gyvuliai, vanduo, skalbimas, tustinimasis, gerimas, valgymas, zaidimai... viskas viename ir vienoje vietoje. Ir taip, jei nemeluoja statistika, gyvena 2/3 Mumbai gyventoju, o tai nei daug, nei mazai - apie 6 mln. gyventoju.
Traukinys velavo, todel nespejome i kita traukini, nors daur is bandeme su taksi prasibrauti iki reikiamos stoties per beviltiskus miesto kamscius ir mase zmoniu. Ar jau minejau, kad Indijoje gyvena daug indu? Ju tikrai daug, ypatingai - ispudingos
architekturos Viktorijos stotyje, i kuria atsigrudome velyva popiete ir nusipirkome bilietu savaitei i prieki. Likusias kelias valandas iki traukinio praleidome vaikstinedami judriomis miesto gatvelemis, ragaudami indiskus saldumynus. Pirmas miesto ispudis tikrai nekoks, todel be didelio gailescio velu vakara isbildejome traukiniu i Aurangabad.

Day 6 Diena 6

Kadangi vakar zveriu neradome, bandome laime dar karta. Tik dabar daug toliau ir didesniame miske. Tuo paciu nuomuotu taksi isvaziavome dienos isvykai i Sitamata laukines gamtos draustini. Virs simto km nuo Udaipur. Sauleteki pasitikome jau pakeliui. Nors is pradziu atrode, kad kelione nebus ilga, viskas pasisuko kitaip. Isvaziavome is plataus greitkelio ir vel prasidejo kaimai su visais is to isplaukianciais atributais. Vaziavome ne tik letai, bet ir gerokai dulkinai, o kelio duobes gilejo ir platejo proporcingai nuvaziuotam atstumui. Ir siuksles, siuksles, siuksles. Ar as nepamirsau dar pamineti siuksliu? Nesunku susidaryti ispudi, kad Indija tai milziniska siuksliu deze, kurios niekas neisnesa laukan. Siuksles yra siuksles ir jokios indiskos filosofijos neverta tame ieskoti, nes tai rodo tik begalini apsileidima ir nesuvokima, kokiomis pasekmemis gresia toks siukslinimas. Tie patys sventi vandenys yra taip tersiami, kad visi garbinami sventieji, dievai ir deives seniai paliko sia dvikiancia zeme. Nebent vietoj graziausiu geliu ir vaisiu aukojamos plastikines, popierines ir kitokios siuksles ir yra aukos dievams. Jei tai padaro dievus laimingais, jie, tikriausiai, jau iki kaklo atlieku perdirbimo versle. Dziustanciame ezere prie viesbucio maciau kelis vyrus, braidancius ir graibancius dumblius. Galvojau, kad buria is ezero tirsciu. O gi ne. Jie vale ezera, tik tas darbas neatrode daug zadanciu. Kelios saujeles isgriebtu dumbliu ir zoliu mazai ka keite, matant, kokie plotai buvo uzzele nuo uzterstumo dustanciame ezere. Burk nebures, o likimas ir be to aiskus. Atsiprasau uz ekologini nukrypima.
Galiausiai esame pas misko biurokratus. Is pradziu pasiule dzipa 6-7 km trasai per draustini iki sventyklos. 1000 rupiju (apie 50 Lt). Per brangu, todel atsisakeme, nors kaina is karto nukrito iki "geriausios" - 900. Nutareme eiti pesciomis. Tada pasake, kad vieniems negalima, kartu eis gidas, jei jis bus prie iejimo i draustini. Su gidu, tai su gidu. Dar gera pusvalandi kratemes iki iejimo. Migla rusvu dulkiu, akmenys, duobes - vairuotojas prasikeike ir kelis kartus maneme, kad automobilis subyres pakeliui. Atlaike. Ir net gidas atejo. Sekasi. Tiesa jis visiskai nekalbejo jokia mums suprantama kalba, todel daugiau apie miska suzinoti nesitikejome. Isejome miskan. Tiesa, misko beveik nebuvo - akmenuotas, dulketas keliukas ejo isdegusiais nuo karscio laukais, retomis medziu giraitemis, kelis kartus persoko per maza upeliuka, kilo, leidosi, kol galiausiai virto akmenimis tarpeklyje, kuriuo ir pasiekeme sventykla. Sunkus pasivaiksciojimas ir... nei vieno zveries, jei neskaityti pulko pakeleje sedinciu ar straksinciu bezdzioniu. Grizome visiskai nusivare nuo koju ir zveriu nepamate. Vel dulkemis, siukslynais atgal. Pakeliui dar uzkandome svieziai keptu pakoru su keptais zaliaisiais cili pipiriukais. Astru. Skanu. Grizus, viesbucio savininkas dar leido pasinaudoti dusu tusciame kambaryje, nes musu lauke ilga naktine kelione traukiniu i Mumbai (Bombejus). Vel judame i pietus.

Day 5 Diena 5

Nutareme padaryti pertrauka vazinejimui ir pasinaudoti nuosavomis kojomis. Is ryto isejome Monsoon pilies link. Keliu kilometru ejimas per Udaipur priemiesti, kaima, pakeliui pafotografuojant vietines kelio tiesejas (skamba keistai), kurios cia pat paprase uzmokescio, bet nelabai ikyriai. Siek tiek apie uzmokesti (atsiprasau uz finansini nukrypima). Netiesa, kad indai dziaugiasi tuo, ka turi ar gauna. Nebent kokie vienuoliai. Dazniausiai indams per mazai to, ka uzmoki uz paslaugas, net jei tai is anksto sutarta suma, ir veidas ta labai aiskiai parodo. Jei matai, kad indas dziaugiasi uzmokesciu, greiciausiai gerokai permokejai. Arba nepavykus ko nors isiulyti arba apgauti "draugams is Litualijos", indai tampa visiskai abejingais, o malonias sypsenas lyg vejas nupucia. Zinoma, uz tualetinio popieriaus ritineli galima sumoketi ne 10, o 20 rupiju - kiek praso pardavejas, bet tai principo reikalas nusidereti bent jau arciau kainos, kuria moka vietiniai. Arba prie nupirkto vandens bent issiprasyti skanaus priedo - poros mandarinu. Beveik visada pavykdavo nusidereti, bet tai reiskia maziau sypsenu, maziau silumos karsciu alsuojancioje Indijoje. Griztame prie zygio pesciomis. Siukslinomis pakelemis galiausiai pasiekeme kalno papedeje esanti laukines gamtos lopineli, uz kurio pamatyma teko siek tiek sumoketi. Ant tvoros skambus pavadinimas zada safari, bet deja, nors ir drasiai puse dienos brovemes per bruzgynus, kol uzkopeme iki kalno virsuneje esancios pilies ir lipant nuo jos, nei vieno gyvunelio, iskyrus kelis pauksciukus raudonais pauodegiais ir baikscius povus. Tiesa, tiek pedsakai, tiek spiru kruvos rode, kad parke tikrai yra daugiau gyvunu. Pati pilis ant kalno ne itin ispudinga, bet pavesyje atsigaivinus saltu gerimu, viskas atrode visai neblogai. Griztant atgal taip nusivareme nuo koju, kad teko pasigauti riksa, kurio pagalba nusigavome iki gide rekomenduojamos vakarienes vietos - Queen Cafe. Pavadinimas ispudingas, taciau tai tik vienas stalas pirmame aukste, nors savininkas minejo, kad ju yra daugiau auksciau. Ragavome baklazanu ir moliugu kari, nors labai norejome ju garsaus mango kari. Deja, ne sezonas. Ne pati pigiausia, bet labai skani vakariene, o iseinant apsukri savininko dukte pardave mums maiseli "stebuklingo" prieskoniu misinio, susidedancio is 37 priekoniu ir stebuklingai pekeicianciu bet kokio skonio patiekala. Turetu buti paklausiu blogiems virejams. Su ta skania gaida paliekame jus laizytis.

Day 4 Diena 4

Pusryciams blynai su bananu lasi (kazkas panasaus i pieno ar jogurto kokteili). Vienintele atgaiva po nuolatinio burnos deginimo indisku maistu. Tiesa, ne tik burnos... na neaiskinsiu apie maisto virskinimo procesa... Issirengeme i dienos kelione issinuomuotu taksi (su vairuotoju, nes niekada gyvenime nebandyciau vairuoti Indijoje, kur jokios taisykles negalioja ne tik karvems, bet ir visiems likusiems salyje judantiems arba nusprendusiems pastoveti-paguleti-pamiegoti-pasedeti-pazaisti vidury judrios gatves objektams). Pirmas keliones tikslas uz keliu valandu kelio -Kumbhalgarh fortas. Kelios valandos kelio nereiskia keliu simtu kilometru, nes judejome labai letai per kaimelius, miestelius, vilkomes paskui ivairius judancius objektus ir stovinejome grazesnese vietose ar susipazinimui su vietos paprociais. Aplinka labai sausa. Daugelyje kaimu individualus zemes sklypeliai iki siol drekinami nezinia kokio senumo irigacinemis sistemomis: jauciu kinkinys suka rata, kuris perduoda sukima ratui su puodeliais, semianciais vandeni is sulinio ir pilanciais i zemeje iskastus griovelius. Labai ekologiska (atsiprasau uz ekologini nukrypima), tik vargu ar si neefektyvi sistema iki siol naudojama ekologiniais ar kokiais nors kulturos paveldo issaugojimo motyvais. Manau, kad del skurdo, nes kai kur jau galima pastebeti laukuose burzgiancius senus generatorius, kuriu vanduo i laukus pilamas pompomis. Del to pacio skurdo laukai iki siol dirbami beveik vien tik rankomis, moterys ant galvu taso didziulius akmenis kelio tiesimo darbams kalnuose ir dauguma matytu kaimieciu mina dviracius. Turint apie milijarda gyventoju, is kuriu skursta dauguma, bepigu priklausyti nuo ranku jegos ir dar tokios pigios. O gal ir gerai. Tik isivaizduokit, kas bus, kai visus dviracius pakeis motociklai, laukai burgs nuo generatoriu, o jaucius pakeis traktoriai, kai jau dabar daznesnis yra masinu tepalu ir ismetamu duju dvokas, nei smilkalu ar lauku geliu kvapas. Tik as cia ne apie tai. Fortas tikrai ispudingas. Keliu kalnu virsunese issidesciusios gynybines tvirtoves, nuo kuriu atsiveria puikus vaizdas i apylinkes, i kinu siena panasi gynybine siena ir kelios sventoves, vienoje is kuriu sekmei netiketai gavome po oranzini taska ant kaktos. Taigi, jau esame beveik indai, o ir norisi emigruoti is sios salies kaip tikriems indams, kuriu uzsienyje gyvena apie 25 milijonus. Kitas keliones sustojimas uz poros valandu kelio - Ranakpur sventykla. Tikra atgaiva nuo triuksmo ir dulkiu uz jos sienu. Tukstanciai kolonu, ramybe, zaluma ir vesa - tikrai kazkas netiketo tokioje vietoje. Gerai nusisekusi kelione, nors ilgas vaziavimas ir nuvargino. Vakarienei uzteko vaisiu - uz pora litu nusipirkome du didelius granatus ir kilograma bananu.

Day 3 Diena 3

Traukinyje vel bemiege naktis, nes musu skyrelyje is septyniu lentynose sugulusiu keliauninku knarke penki. Du kurie neknarke ir klause likusiu penkiu "koncerto" buvo lietuviai, t.y. mes. Gal pavyko numigti pora valandu, kada ilsejosi pagrindinis solistas, taciau visas likes laikas buvo jo.
Atvykome apie 8-ta ryto i Udaipura ir profesionaliai issisukdami nuo ivairiausiu pavezimo ir nakvynes pasiulymu issirinkome transporta ir keliones tiksla patys. Vel tuktukas. Suktomis ir siauromis Udaipur senamiescio gatvelemis nuvykome iki pat viesbutuko ir nesunkiai gavome nakvyne "Lake Shore" viesbutyje uz 400 rupiju (apie 20 Lt), su vaizdu i beveik isdziuvusi ezera ir gana ispudingai atrodancias namu eiles kitame krante.
Diena praejo vaikstinejant, ragaujant maista, kalbantis su "isrinktaisiais" vietiniais. Isrinktaisiais, nes jei butume kalbeje su tais, kurie norejo kalbeti kazka siulydami, tikriausiai reiktu visa diena tik tai ir daryti. Vakare apsilankeme tikrai ispudingame ir pigiame kainos atzvilgiu indisku sokiu ir muzikos sou.
... ir vel, daugiau detaliu ir nuotykiu aprasymu ieskokite veliau... Rytoj planuojame vis dar pabuti Udaipure, kuris yra tikra atgaiva po Delio miniu ir triuksmo. O gal jau priprantame prie vietos gyvenimo ritmo ir viskas atrodo paprasciau?

Day 2 Diena 2

Sekmadienis prasidejo lietumi. Tai siek tiek pakeite planus, bet nuo to gal tik geriau. Pirmos dienos ispudziai, laiko skirtumas ir triuksmas padare savo - naktis praktiskai nemiegota, todel lietus suteike galimybe pora valandu nusnausti, susitarus su viesbucio savininku iki vakaro naudotis kambariu uz puse kainos - 200 rupiju (apie 10 Lt). Nustojus lyti patraukeme link senojo Delio, taciau jau po keliu minuciu slidinejimo po dumbla, purva ir, tikriausiai nesuklysiu, mesla, supratome, kad toli taip nenueisime. Nieko tokio, gavome gera proga isbandyti populiariausia vietini transporta - tuktuka - trirati motocikla su kabina dviems keleiviams. Protingas sprendimas sutaupe mums ne tik laika, bet ir isgelbejo nuo pavojaus apsivozti jau minetame misinuke, apie kurio sudeti rasiau auksciau. Smagiai nusikrateme laviruodami tarp masinu, tokiu pat tuktuku, dviraciu, zmoniu, gyvuliu ir viso kito, iskaitant duobes, siuksliu kruvas ir dumbla. Ir taip beveik pusvalandi iki pat Raudonojo forto, kuriame vaikstinedami praleidome daugiau kaip valanda, pries tai truputi pasistiprine ir uzsigere saldzia arbata.
...del laiko trukumo negaliu detaliai aprasyti visos dienos, todel dabar tik paminesiu kur ir kaip patekome, o detales pridesiu turedamas laiko...
Vakare naktiniu traukiniu isvykome i Udaipura.

Day 1 Diena 1

We landed in foggy Delhi. Pleasantly cool morning. As we were promised, a taxi was there and with no hussle we got into it and were taken to the hotel Namaskar. Room is pritty basic but not less than we needed to take a rest. Later on we have explored city center, took tahli for a late lunch and walked around. We failed to get into central park because people with cameras are not allowed in. I have no idea what kind of damage I could do for a grass in the park but this is India. We have to take it as it is with all strange and foreign customs, weird regulations and weather which got much warmer in the afternoon. In the evening we have finally decided our next destination because we never intended to stay in Delhi for more than a day. We decided to go to Udaipur by train on Sundau evening. It took a while and some effort to get the ticket because there zillions of "the only one" ticket reservation offices in the city and we were constantly diverted by touts trying to sell something that has very little to do with tickets we needed. Finally. We have managed to get the tickets on our own. We may relax now and see what the next day brings for us.

Nusileidome ukanotame Delyje. Maloniai vesus rytas. Kaip ir buvo zadeta, taksi lauke ir be jokiu trikdziu nuveze i viesbutuka Namaskar trumpam poilsiui. Veliau tyrinejome miesto centra, pietums ragavome thali rinkini ir siaip vaiksciojome. Nepavyko patekti i centrini parka, nes zmones su foto aparatais ten tabu. Nesuprantu kokia zala mes galejome padaryti parko zolei, bet tai Indija. Turime priimti ja su visais keistais ir svetimais paprociais, kvailomis taisyklemis ir oru, kuris po pietu gerokai susilo. Vakare galiausiai nusprendeme kur vyksime kita diena, nes Delyje neplanavome ilgiau pasilikti. Nutareme sekmadieni vakare traukiniu vykti i Udaipur. Uztrukome, kol gavome bilietus, nes mieste yra tikriausiai milijonas tu "vieninteliu" bilietu rezervavimo biuru ir mus nuolatos bandydavo nukreipti klaidinga kryptimi ir parduoti ka nors, kas negaug turi bendro su bilietais. Galiausiai. Pavyko gauti bilietus. Galime atsipusti ir palaukti rytojaus siurprizu.