Septyniolikos valandu kelione is Udaipur i Mumbai. Si karta turejome pirmos klases dvieju aukstu lentynu bilietus, o dar pasiseke, kad is keturiu gultu tik mes du ir uzememe visa kelione. O tai reiske ramu miega, be jokiu knarkianciu ir kitokius garsus bei kvapus skleidzianciu indu. Prabudau svintant ir galejau geretis pakeles vaizdais. Kartais jauciausi, lyg ziureciau televizijos laida. Judant pieciau, zemes dregnejo, todel daugejo dirbamos zemes ploteliu, sodria zalia spalva, ypatingai ryziu laukeliai, pagyvinanciu siaip jau per kelis sauso sezono menesius padziuvusia gamta. Pravaziavome nemazai ir bundanciu kaimu. Tipiskas vaizdelis: salia eilines kaimo lusnos atvira liepsna dega nedidelis lauzelis, prie kurio sutupusi seimyna sildosi, verda arbata ir uzkandziauja. Labai daznai maciau ir kita vaizdeli, labiau susijusi su "jogos" pratimais. Jei jau esame Indijoje, tai visame kame verta paieskoti isminties, todel ir siame paprastame kasdieniniame rituale galima izvelgti uzuominu i joga. Panasu, kad kaime, o daznai ir mieste, is viso jogu pratimu komplekso yra praktikuojamas vienintelis elementas - saules pasveikinimas giliu pritupimu... nusilengvinti. Tik atrodo, kad kartais vos ne petis petin (ar geriau sakyti - sikna siknon) laukuose, pakelese, palei begius ir visur kitus, bet tik ne priedangoje, tupintys "jogai" nesutaria, ar saule reiketu sveikinti veidu ar uzpakaliu... Atsiprasau uz "kvepianti" nukrypima.
Artejant prie Mimbai, daugejo lusnynu. Is atlieku, siuksliu ir kitokiu ivairiausiu statybiniu medziagu suresti istisi lusnynai tesesi palei begius kilometrus. Siuksles, gyvuliai, vanduo, skalbimas, tustinimasis, gerimas, valgymas, zaidimai... viskas viename ir vienoje vietoje. Ir taip, jei nemeluoja statistika, gyvena 2/3 Mumbai gyventoju, o tai nei daug, nei mazai - apie 6 mln. gyventoju.
Traukinys velavo, todel nespejome i kita traukini, nors daur is bandeme su taksi prasibrauti iki reikiamos stoties per beviltiskus miesto kamscius ir mase zmoniu. Ar jau minejau, kad Indijoje gyvena daug indu? Ju tikrai daug, ypatingai - ispudingos
architekturos Viktorijos stotyje, i kuria atsigrudome velyva popiete ir nusipirkome bilietu savaitei i prieki. Likusias kelias valandas iki traukinio praleidome vaikstinedami judriomis miesto gatvelemis, ragaudami indiskus saldumynus. Pirmas miesto ispudis tikrai nekoks, todel be didelio gailescio velu vakara isbildejome traukiniu i Aurangabad.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment