Day 19 Diena

Siandien palikome silta pajuri ir atgal i Deli. Gana paprastai ir pigiai per kelias valandas ir su persedimais Mapusa ir Panjim pasiekeme orouosta. Aciu Spicejet uz pigius blietus (apie 200 Lt dviems i viena puse) ir sklandu triju valandu skrydi. mustinius su vistiena, uz kuriuos sumokejome. Beje, siek tiek pigiau maista uzsisakyti perkant bilietus internetu, nei paciame lektuve. Nesutaupem milijono, bet 20 rupiju sen, 20 ten ir jau ziurek nakvynei sutaupyta. Is orouosto labai patogiai ir be didelio spaudimo su isanksto apmokamu taksi nuvaziavome iki jau pazistamos pagrindinio turgaus gatves (Main Bazar), kur nepaisant velyvo meto, viesbucio be jokio isankstinio uzsakymo neteko ieskoti ilgiau nei 5 minutes. Triuksminga uz lango, taip. Nera karsto vandens (atsirado uz poros dienu), taip. Mazai vietos, taip. Televizorius rodo koki 100 kanalu, kuriu nera kada ziureti, taip. Uztat tik 300rupiju (apie 15 Lt) ir prabangos uztenka. Pries vakariene dar nulekeme iki traukiniu stoties ir nusipirkome bilietus i Agra - paskutine dieno kulturine isvyka. Vel turgaus gatve, zmoniu minios, triuksmas, dulkes, bet visa aplinka kazkaip jau suspejo tapti netgi siek tiek sava, bent jau ne taip svetima ir erzinanti, kai pirmas dienas. Va tokiu metu ir reikia isvaziuoti... kaip visada - truputi namo norisi, taciau ir kelione per trumpa pabaigoje atrodo. Bijau, kad tai paskutinis dienorascio irasas, parasytas Indijoje, nes penktadieni skrendam namo ir pabaigsiu rasyti jau Lietuvoje. Iki.

Days 13-18 Dienos

Truputi sukciauju. Sutinku, bet rasyti apie polisi Goa?.. Ka Goa, ka Goa... jura, saule, geras maistas ir taip sesias dienas. Nelabai ka ir yra rasyti, nes tai keliais zodziais viskas ir pasakyta. Ilsejomes. Truputi gydemes, nes Linai vis dar skaudejo gerkle. Isbandem ajurvediniu vaistu, antibiotiku, indu gydytoja ir, panasu, kad kazkuri is situ priemoniu padejo. Nors man ir nereikejo, ragavau saldzios kazkokiu zoliu miksturos. Patiko, tai tikriausiai ji ir padejo. Nieko si karta ir nepasakosiu, paliksiu bent kazka zodiniams ispudziams is keliones.
Ilsimes.

Day 12 Diena

Naktis praejo visai ramiai. Ne antra klase, todel ant grindu nesivoliojo indai, niekas neruke. Vaziavome kartu su britu pora, pastaraisiais metais gyvenancia Naujojoje Zelandijoje ir keliaujancia po Azija jau pusmeti. Anksti prabudes, pro purvina traukinio langa zvalgiausi i prabegancius vaizdus. Galvojau. Prisiminiau.
Is to ka jau maciau, akivaizdu, kad technilogijos vystosi sparciau, nei suvokimas apie ju daroma zala ir tos zalos mazinimo priemones. Didziules chemijos gamyklos ir cia pat dirbami laukai, palmiu plantacijos. Visa diena gatveje pardavinejamos darzoves bei vaisiai ir nenutrukstantis srautas ne pirmos jaunystes ar net gilios senatves automobiliu ir motociklu, dulkinose gatvese spjaudanciu akivaizdziai nevalgomus priedus ir tikrai ne deguoni. Nesistebiu, kad Indija nenori prisijungti prie Kioto protokolo, nes butu tiesiog nepajegi jo igyvendinti. O gal cia gili indu ismintis - gyventi sia diena? Tik abejoju ar bent vienas senoves ismincius ragino gyventi sia diena, spaunant ant rytojaus ir jame gyvensianciu. Jei tai tikrai tokia vienadiene politika, tai tas rytojus yra blankesnis, nei gali pasirodyti turistui, gyvenanciam prabangiame viesbutyje kur nors Goa provincijoje juros pakranteje. Tik kazin, ar jis noretu suzinoti, kodel toks siltas juros vanduo...
Issokome nedideleje stoteleje ir su is anksto apmokamu taksi (yra toks daiktas - prieini prie budeles, nusiperki bilieta i paskirties taska, susirandi ant bilieto nurodyta taksi ir vyksti, o atvykes, atiduodi viena lapeli vairuotojui) pasiekeme vieta prie juros netoli Mandrem miestelio, kuri pagal aprasymus mums pasirode ramiausia ir labiausiai tinkama polisiui (Riwa). Be vargo gavome is bambuku ir palmiu plausu suresta lusnele be vistos kojeles, taciau su atsikru dusu ir tualetu. Kaina krimstelejo, bet tik lyginant su kitomis Indijos vietovemis - apie 700 rupiju (apie 35 Lt) uz nameli apie 100 m nuo papludimio su atskirais gultais ir pavesinemis, silta jura, labai smagiu smeliuku ir debesu niekad neuzstojama saule. uretu buti apie +30 diena ir ne maziau +20 nakti, o vanduo atitinkamai apie +24+25. Ar 35 Lt uz stoga tokioje vietoje per daug? Maisto kainos atitinkamai didesnes, nei bet kur kitur Indijoje, bet gyventi galima, mes gi poilsiaujame. Ir poilsiausime net sesias dienas, jei nepasirodys per daug.
Sviezios zuvies karis vakarienei. Apsilaizymas. Tingejosi iki juros nueiti net tuos 100 metru. Gal rytoj.

Day 11 Diena

Keista, bet antras zvislgsnis i Mumbai siek tiek pakeite musu nuomone apie si miesta. Gal todel, kad atvykome ne piko valandomis. Gal todel, kad nelabai isvargome kelioneje, nors ir teko sedeti apie septynias valandas, staugiant grupei indu mokiniu ar studentu, uzemusiu beveik visa vagona. Siaip tai jie dainavo, bet nebuvo nei vieno su padoresniu balsu ar klausa, todel ir buvo panasiau i stugavima. Miestas pasirode erdvesnis, gatves platesnes, maziau spusciu tiek gatvese, tiek salia ju. Britu laiku architekturos likuciai net dare ji panasiu i koki nors Europos didmiesti. Zinoma, kol nepamatai zmoniu ir visa ko judejimo (ne)tvarkos. Net kai kuriu sviesoforu cia paisoma ir zaliai degant, galima begti per gatve leciau, ko nepasakysi apie itus miestus, kur sviesos ir pestieji mazai ka reiskia. Turedami gera pusdieni laiko klaidziojome po miesta. Vargais negalais radome kur (aciu Thomas Cook kompanijai) issikeisti pinigus, nes nei vienas bankas nekeite. Si karta pinigus gavome nesusegtus krokodilu, kaip orouoste, kur ant storo simtiniu pakelio dar buvo lapelis su uzrasu: "Patenkink save ir suskaiciuok pinigus, pries atplesdamas". Tada atplesiau nepasitenkines, gal todel taip greitai ir baigesi. Uzteko laiko ir apsilankyti modernaus meno muziejuje, kur, nors durininkas ir suabejojo, ar dvieju valandu uzteks (arba eilini karta nesuprato klausimo, nes su anglu kalba anglu kolonija ilga laika buvusioje salyje nelabai kas), gana greitai apejome skurdoka ekspozicija, taip ir nerade darbu, ties kuriais noretusi ilgiau pastoveti. Pirma karta keliones metu pamateme ir jura, nueje iki miesto krantines, kurioje rinkosi minios zmoniu. Jau sutemus ir neturint kur prisiglausti stoty, vel nuklydome nedidele gatvele iki uzkandines, kurioje lankemes pries kelias dienas. Personalas mus is karto prisimine ir pasitiko kaip senus pazistamus. Papraseme arbatos su saldumynais. Pasirodo, arbatos cia nedaro, taciau mums – isimtis. Vaikinukas cia pat improvizuodamas puodais ir sieteliais ant atviros ugnies per pusvalandi isvire skanios masala-chai – kazkas panasaus i jogu prieskonine arbata, pardavinejama ir Lietuvoje. Taip ir sulaukeme savo naktinio traukinio i Goa provincija – pagrindini tingiu poilsiautoju traukos taska. Savaites ispudziai Indijoje atrode lyg metu ir tai siek tiek vargino, todel ir mums praverstu kelioms dienoms pasijausti tingiais poilsiautojais ir nieko neveikti.

Day 10 Diena 10

Nelabai kas. Vakarykstis pasisedejimas kondicionuojamame restorane, o ir pasivaiksciojimas basomis uolu sventyklose (ieinant i sventyklas reikia nusiauti batus) nesiejo Linai i sveikata - pradejo skaudeti gerkle, pakilo temperatura. Vis del to, gal ir kvailai, surizikavome ir issirengeme i kita dienos kelione autobusu - aplink Aurangabada ir i Elloros sventyklas, taip pat iskaltas uolose. Nors didelio noro kazkodel nebuvo, vis tik apsilankeme Deogiri forte - uzkopeme iki pat virsaus, klaidziojome tamsiais koridoriais, pilnais siksnosparniu, gerejomes vaizdais nuo boksto virsaus, bandeme fotografuoti tingiai pozuojancias bezdziones. Apsilankeme ir Elloros sventyklose - labai ispudinga pagrindine, o mazesnes buvo beveik identiskos vakar aplankytoms, todel didesnio ispudzio nepaliko. Islepom nuo ispudziu? Kadangi ta diena nieko isimintino nepatyreme, isskyrus suragauta puskilogrami skaniu guavu ir vaistu paieskos vakare, tai leisiu sau vel nukrypti - si karta, i karviu teritorija. Tikrai ne mitas, kad karves Indijoje laikomos sventais gyvuliais, netgi dabartiniais laikais. Karviu daug, panasu, kad tos, kurios nedirba, eina kur nori ir daro ka nori. Daznas vaizdelis - karve issidrebusi viduryje kelio ar besitrinanti kelkrasciais salia gatves prekeiviu. Beje, ne tik karves, o ir sunys, ozkos, asilai, kiaules, vistos, visi elgiasi taip pat - ignoruoja masinas, knisasi po siukslynus ir eda nezinia ka. Nepastebejau, kad kas nors rupintusi siais sventaisiais, maitindamas juos, aukodamas skaniausias geles ar dali savo maisto kasdieninio. Tiesa, kaik kurios karves turi spalvotai nudazytus ragus arba yra padabintos girliandomis. Panasu, kad tik tuo jos ir skiriasi nuo kitu tvarto padaru.
Laikas ilsetis. Ryt laukia ilgas suolis traukiniu per ta pati Mumbai i Goa provincijos pakrante.

Day 9 Diena 9

Tiesa, uzmirsau vakar pamineti nedidele avarija. Pries pat apsigyvenant ankstyva ryta viesbutyje, viesbucio taksi palikome maza kuprine su fotoaparatu. Issimiegoje susizgribome ir paklauseme seimininko apie ja. Akivaizdziai apsimesdamas, kad nieko apie ja nezino, jis kazkam paskambino ir pasake, kad taksi vairuotojas dabar labai toli isvaziaves ir pareiske, kad teks sumoketi 700 rupiju (apie 35 Lt), jei norime kamera atgauti per valanda. Priesingu atveju, tektu palaukti dvi dienas. Vieni makaronai, bet kamerso mums reikejo, todel teko pakloti vos ne dvieju nakvyniu kaina. Mintyse viesbuciui padejome riebu minusa ir atsisakeme ju organizuojamu kelioniu, nors jos ir buvo labai ikyriai persamos.
Taigi, nauja diena, nauja dienos kelione. Nemegstu grupiniu turistiniu kelioniu, bet si karta teko tokia pasirinkti, nes tai buvo pigiausias ir greiciausias budas pasiekti uz 100 km esancias Ajanta olas, kur siaurame kalnu upes tarpeklyje vulkaninese olose iskaltos 27 sventyklos ir gyvenamosios patalpos vienuoliams. Nors kai kurios sventyklos iskaltos daugiau kaip pries du tukstancius metu, dar yra islikusios spalvotos sienu ir lubu apdailos ir skulpturu. Tikrai verta vizito vieta. Zinoma, gali suerzinti eiles, karstis, ikyrus suvenyru siulytojai, bet kai pripranti, visas tas erzinantis fonas tiek cia, tiek kitose Indijos vietose, kazkur nutolsta ir nebelimpa. Atrodo, kad net visi ikyruoliai ta pastebi ir nieko nebesiulo. Praleidome uolose apie tris valandas ir pasukome atgal. I autobusa gerokai pavelavo dvi bulgares, todel parvykome jau sutemus ir isvarge. Sviezios ananasu sultys pataise padeti. Jau visa savaite nevalgeme mesos. Jos kazkaip ir nesinori tokiame karstyje, taciau kodel nepabandzius indu iskeptos vistytes?.. Tam tikslui issirinkome prabangiai atrodanti (palyginus su eilinemis gatves uzkandinemis) restoraneli "Foodwalla's Tandoori" ir vakarienei issvaisteme net 600 rupiju (apie 30 Lt) gerimams, arbatai ir dviems tandoori krosnyje keptiems padoraus dydzio visciukams, marinuotiems jogurte su indiskais prieskoniais, kuriu uzteko ne tik sociai vakarienei, bet ir kitai dienai, keleta gabaleliu pasiemus su savimi. Skanu. Astroka. Apsivalgeme. Tik nepaliko jausmas, kad gal ir nereikejo, nes nelabao tos mesos ir norejosi...

Day 8 Diena 8

Naktis traukinyje. Tikrai verta keliu sakiniu atskirai. Si karta vaziavome antra klase - nekondiciuonuojami vagonai, dar vadinami "miegamaisiais" (sleepers... labai St. Kingo knygos vertas pavadinimas). Miegamieji jie tikrai ne todel, kad juose gali issimiegoti neiprates uzsienietis, o todel, kad juose miega, tikriausiai, puse Indijos. Jau minejau, kad Indijoje gyvena labai daug indu. Labai daug. Todel vagonuose jie yra priversti isnaudoti kiekviena horizontalu lopineli prigulimui. Mes turejome savo gultus, bet ne visiems uzteko, nes Indijoje gyvena tikrai labai daug indu. Taigi, tie, kuriems vietos ant gultu neliko, ramiai isitaise vienas prie kito visuose praejimuose tarp gultu ir koridoriuose. Gyvos, snopuojancios, knarkiancios grindys, kuriomis dar isigudrindavo praeiti vienas kitas apsnudes keleivis, nesukeldamas kitu nepasitenkinimo. Daug indu ir bemiege naktis. Uztat bilietas kainavo kelis kartus pigiau - uz du bilietus astuoniu valandu kelionei sumokejome maziau nei 20 Lt.
Po penktos ryto jau miegojome viesbutuke Aurangabade ir didesniu planu, nei pailseti, tai dienai neturejome. Atidaveme rubus skalbimui, plepedami su savininku uzkandome kavinukeje, uzsakeme bielietus trumpoms kelionems kitoms dviems dienoms, ragavome vaisius. Miesto net nesinorejo matyti, o ir nelabai paciame mieste buvo i ka ziureti. Tiesa indu cia buvo siek tiek maziau, todel po Mumbai atrode labai ramus. Gera vieta atsigauti nuo erzelynes. Ta proga sau leidome ir ajurvedini masaza, kuri padare vos bepajudantis senukas nevalytame viesbucio kambarelyje. Buvo juokinga, nors nepasakyciau, kad blogai, kaip u 5 Lt viso kuno valandos masaza ir veido valyma asmeniui. Bet vis tiek, procesas atrode labai juokingai ir tikrai ne del kainos.
Viesbutyje silto vandens nebuvo, rozetes, lemputes ir ventiliatorius veike neaiskia tvarka ir eiliskumu, kartai elektrai dingstant valandoms visame mieste. Uztat mazai triuksmo uz langu.

Day 7 Diena 7

Septyniolikos valandu kelione is Udaipur i Mumbai. Si karta turejome pirmos klases dvieju aukstu lentynu bilietus, o dar pasiseke, kad is keturiu gultu tik mes du ir uzememe visa kelione. O tai reiske ramu miega, be jokiu knarkianciu ir kitokius garsus bei kvapus skleidzianciu indu. Prabudau svintant ir galejau geretis pakeles vaizdais. Kartais jauciausi, lyg ziureciau televizijos laida. Judant pieciau, zemes dregnejo, todel daugejo dirbamos zemes ploteliu, sodria zalia spalva, ypatingai ryziu laukeliai, pagyvinanciu siaip jau per kelis sauso sezono menesius padziuvusia gamta. Pravaziavome nemazai ir bundanciu kaimu. Tipiskas vaizdelis: salia eilines kaimo lusnos atvira liepsna dega nedidelis lauzelis, prie kurio sutupusi seimyna sildosi, verda arbata ir uzkandziauja. Labai daznai maciau ir kita vaizdeli, labiau susijusi su "jogos" pratimais. Jei jau esame Indijoje, tai visame kame verta paieskoti isminties, todel ir siame paprastame kasdieniniame rituale galima izvelgti uzuominu i joga. Panasu, kad kaime, o daznai ir mieste, is viso jogu pratimu komplekso yra praktikuojamas vienintelis elementas - saules pasveikinimas giliu pritupimu... nusilengvinti. Tik atrodo, kad kartais vos ne petis petin (ar geriau sakyti - sikna siknon) laukuose, pakelese, palei begius ir visur kitus, bet tik ne priedangoje, tupintys "jogai" nesutaria, ar saule reiketu sveikinti veidu ar uzpakaliu... Atsiprasau uz "kvepianti" nukrypima.
Artejant prie Mimbai, daugejo lusnynu. Is atlieku, siuksliu ir kitokiu ivairiausiu statybiniu medziagu suresti istisi lusnynai tesesi palei begius kilometrus. Siuksles, gyvuliai, vanduo, skalbimas, tustinimasis, gerimas, valgymas, zaidimai... viskas viename ir vienoje vietoje. Ir taip, jei nemeluoja statistika, gyvena 2/3 Mumbai gyventoju, o tai nei daug, nei mazai - apie 6 mln. gyventoju.
Traukinys velavo, todel nespejome i kita traukini, nors daur is bandeme su taksi prasibrauti iki reikiamos stoties per beviltiskus miesto kamscius ir mase zmoniu. Ar jau minejau, kad Indijoje gyvena daug indu? Ju tikrai daug, ypatingai - ispudingos
architekturos Viktorijos stotyje, i kuria atsigrudome velyva popiete ir nusipirkome bilietu savaitei i prieki. Likusias kelias valandas iki traukinio praleidome vaikstinedami judriomis miesto gatvelemis, ragaudami indiskus saldumynus. Pirmas miesto ispudis tikrai nekoks, todel be didelio gailescio velu vakara isbildejome traukiniu i Aurangabad.

Day 6 Diena 6

Kadangi vakar zveriu neradome, bandome laime dar karta. Tik dabar daug toliau ir didesniame miske. Tuo paciu nuomuotu taksi isvaziavome dienos isvykai i Sitamata laukines gamtos draustini. Virs simto km nuo Udaipur. Sauleteki pasitikome jau pakeliui. Nors is pradziu atrode, kad kelione nebus ilga, viskas pasisuko kitaip. Isvaziavome is plataus greitkelio ir vel prasidejo kaimai su visais is to isplaukianciais atributais. Vaziavome ne tik letai, bet ir gerokai dulkinai, o kelio duobes gilejo ir platejo proporcingai nuvaziuotam atstumui. Ir siuksles, siuksles, siuksles. Ar as nepamirsau dar pamineti siuksliu? Nesunku susidaryti ispudi, kad Indija tai milziniska siuksliu deze, kurios niekas neisnesa laukan. Siuksles yra siuksles ir jokios indiskos filosofijos neverta tame ieskoti, nes tai rodo tik begalini apsileidima ir nesuvokima, kokiomis pasekmemis gresia toks siukslinimas. Tie patys sventi vandenys yra taip tersiami, kad visi garbinami sventieji, dievai ir deives seniai paliko sia dvikiancia zeme. Nebent vietoj graziausiu geliu ir vaisiu aukojamos plastikines, popierines ir kitokios siuksles ir yra aukos dievams. Jei tai padaro dievus laimingais, jie, tikriausiai, jau iki kaklo atlieku perdirbimo versle. Dziustanciame ezere prie viesbucio maciau kelis vyrus, braidancius ir graibancius dumblius. Galvojau, kad buria is ezero tirsciu. O gi ne. Jie vale ezera, tik tas darbas neatrode daug zadanciu. Kelios saujeles isgriebtu dumbliu ir zoliu mazai ka keite, matant, kokie plotai buvo uzzele nuo uzterstumo dustanciame ezere. Burk nebures, o likimas ir be to aiskus. Atsiprasau uz ekologini nukrypima.
Galiausiai esame pas misko biurokratus. Is pradziu pasiule dzipa 6-7 km trasai per draustini iki sventyklos. 1000 rupiju (apie 50 Lt). Per brangu, todel atsisakeme, nors kaina is karto nukrito iki "geriausios" - 900. Nutareme eiti pesciomis. Tada pasake, kad vieniems negalima, kartu eis gidas, jei jis bus prie iejimo i draustini. Su gidu, tai su gidu. Dar gera pusvalandi kratemes iki iejimo. Migla rusvu dulkiu, akmenys, duobes - vairuotojas prasikeike ir kelis kartus maneme, kad automobilis subyres pakeliui. Atlaike. Ir net gidas atejo. Sekasi. Tiesa jis visiskai nekalbejo jokia mums suprantama kalba, todel daugiau apie miska suzinoti nesitikejome. Isejome miskan. Tiesa, misko beveik nebuvo - akmenuotas, dulketas keliukas ejo isdegusiais nuo karscio laukais, retomis medziu giraitemis, kelis kartus persoko per maza upeliuka, kilo, leidosi, kol galiausiai virto akmenimis tarpeklyje, kuriuo ir pasiekeme sventykla. Sunkus pasivaiksciojimas ir... nei vieno zveries, jei neskaityti pulko pakeleje sedinciu ar straksinciu bezdzioniu. Grizome visiskai nusivare nuo koju ir zveriu nepamate. Vel dulkemis, siukslynais atgal. Pakeliui dar uzkandome svieziai keptu pakoru su keptais zaliaisiais cili pipiriukais. Astru. Skanu. Grizus, viesbucio savininkas dar leido pasinaudoti dusu tusciame kambaryje, nes musu lauke ilga naktine kelione traukiniu i Mumbai (Bombejus). Vel judame i pietus.

Day 5 Diena 5

Nutareme padaryti pertrauka vazinejimui ir pasinaudoti nuosavomis kojomis. Is ryto isejome Monsoon pilies link. Keliu kilometru ejimas per Udaipur priemiesti, kaima, pakeliui pafotografuojant vietines kelio tiesejas (skamba keistai), kurios cia pat paprase uzmokescio, bet nelabai ikyriai. Siek tiek apie uzmokesti (atsiprasau uz finansini nukrypima). Netiesa, kad indai dziaugiasi tuo, ka turi ar gauna. Nebent kokie vienuoliai. Dazniausiai indams per mazai to, ka uzmoki uz paslaugas, net jei tai is anksto sutarta suma, ir veidas ta labai aiskiai parodo. Jei matai, kad indas dziaugiasi uzmokesciu, greiciausiai gerokai permokejai. Arba nepavykus ko nors isiulyti arba apgauti "draugams is Litualijos", indai tampa visiskai abejingais, o malonias sypsenas lyg vejas nupucia. Zinoma, uz tualetinio popieriaus ritineli galima sumoketi ne 10, o 20 rupiju - kiek praso pardavejas, bet tai principo reikalas nusidereti bent jau arciau kainos, kuria moka vietiniai. Arba prie nupirkto vandens bent issiprasyti skanaus priedo - poros mandarinu. Beveik visada pavykdavo nusidereti, bet tai reiskia maziau sypsenu, maziau silumos karsciu alsuojancioje Indijoje. Griztame prie zygio pesciomis. Siukslinomis pakelemis galiausiai pasiekeme kalno papedeje esanti laukines gamtos lopineli, uz kurio pamatyma teko siek tiek sumoketi. Ant tvoros skambus pavadinimas zada safari, bet deja, nors ir drasiai puse dienos brovemes per bruzgynus, kol uzkopeme iki kalno virsuneje esancios pilies ir lipant nuo jos, nei vieno gyvunelio, iskyrus kelis pauksciukus raudonais pauodegiais ir baikscius povus. Tiesa, tiek pedsakai, tiek spiru kruvos rode, kad parke tikrai yra daugiau gyvunu. Pati pilis ant kalno ne itin ispudinga, bet pavesyje atsigaivinus saltu gerimu, viskas atrode visai neblogai. Griztant atgal taip nusivareme nuo koju, kad teko pasigauti riksa, kurio pagalba nusigavome iki gide rekomenduojamos vakarienes vietos - Queen Cafe. Pavadinimas ispudingas, taciau tai tik vienas stalas pirmame aukste, nors savininkas minejo, kad ju yra daugiau auksciau. Ragavome baklazanu ir moliugu kari, nors labai norejome ju garsaus mango kari. Deja, ne sezonas. Ne pati pigiausia, bet labai skani vakariene, o iseinant apsukri savininko dukte pardave mums maiseli "stebuklingo" prieskoniu misinio, susidedancio is 37 priekoniu ir stebuklingai pekeicianciu bet kokio skonio patiekala. Turetu buti paklausiu blogiems virejams. Su ta skania gaida paliekame jus laizytis.

Day 4 Diena 4

Pusryciams blynai su bananu lasi (kazkas panasaus i pieno ar jogurto kokteili). Vienintele atgaiva po nuolatinio burnos deginimo indisku maistu. Tiesa, ne tik burnos... na neaiskinsiu apie maisto virskinimo procesa... Issirengeme i dienos kelione issinuomuotu taksi (su vairuotoju, nes niekada gyvenime nebandyciau vairuoti Indijoje, kur jokios taisykles negalioja ne tik karvems, bet ir visiems likusiems salyje judantiems arba nusprendusiems pastoveti-paguleti-pamiegoti-pasedeti-pazaisti vidury judrios gatves objektams). Pirmas keliones tikslas uz keliu valandu kelio -Kumbhalgarh fortas. Kelios valandos kelio nereiskia keliu simtu kilometru, nes judejome labai letai per kaimelius, miestelius, vilkomes paskui ivairius judancius objektus ir stovinejome grazesnese vietose ar susipazinimui su vietos paprociais. Aplinka labai sausa. Daugelyje kaimu individualus zemes sklypeliai iki siol drekinami nezinia kokio senumo irigacinemis sistemomis: jauciu kinkinys suka rata, kuris perduoda sukima ratui su puodeliais, semianciais vandeni is sulinio ir pilanciais i zemeje iskastus griovelius. Labai ekologiska (atsiprasau uz ekologini nukrypima), tik vargu ar si neefektyvi sistema iki siol naudojama ekologiniais ar kokiais nors kulturos paveldo issaugojimo motyvais. Manau, kad del skurdo, nes kai kur jau galima pastebeti laukuose burzgiancius senus generatorius, kuriu vanduo i laukus pilamas pompomis. Del to pacio skurdo laukai iki siol dirbami beveik vien tik rankomis, moterys ant galvu taso didziulius akmenis kelio tiesimo darbams kalnuose ir dauguma matytu kaimieciu mina dviracius. Turint apie milijarda gyventoju, is kuriu skursta dauguma, bepigu priklausyti nuo ranku jegos ir dar tokios pigios. O gal ir gerai. Tik isivaizduokit, kas bus, kai visus dviracius pakeis motociklai, laukai burgs nuo generatoriu, o jaucius pakeis traktoriai, kai jau dabar daznesnis yra masinu tepalu ir ismetamu duju dvokas, nei smilkalu ar lauku geliu kvapas. Tik as cia ne apie tai. Fortas tikrai ispudingas. Keliu kalnu virsunese issidesciusios gynybines tvirtoves, nuo kuriu atsiveria puikus vaizdas i apylinkes, i kinu siena panasi gynybine siena ir kelios sventoves, vienoje is kuriu sekmei netiketai gavome po oranzini taska ant kaktos. Taigi, jau esame beveik indai, o ir norisi emigruoti is sios salies kaip tikriems indams, kuriu uzsienyje gyvena apie 25 milijonus. Kitas keliones sustojimas uz poros valandu kelio - Ranakpur sventykla. Tikra atgaiva nuo triuksmo ir dulkiu uz jos sienu. Tukstanciai kolonu, ramybe, zaluma ir vesa - tikrai kazkas netiketo tokioje vietoje. Gerai nusisekusi kelione, nors ilgas vaziavimas ir nuvargino. Vakarienei uzteko vaisiu - uz pora litu nusipirkome du didelius granatus ir kilograma bananu.

Day 3 Diena 3

Traukinyje vel bemiege naktis, nes musu skyrelyje is septyniu lentynose sugulusiu keliauninku knarke penki. Du kurie neknarke ir klause likusiu penkiu "koncerto" buvo lietuviai, t.y. mes. Gal pavyko numigti pora valandu, kada ilsejosi pagrindinis solistas, taciau visas likes laikas buvo jo.
Atvykome apie 8-ta ryto i Udaipura ir profesionaliai issisukdami nuo ivairiausiu pavezimo ir nakvynes pasiulymu issirinkome transporta ir keliones tiksla patys. Vel tuktukas. Suktomis ir siauromis Udaipur senamiescio gatvelemis nuvykome iki pat viesbutuko ir nesunkiai gavome nakvyne "Lake Shore" viesbutyje uz 400 rupiju (apie 20 Lt), su vaizdu i beveik isdziuvusi ezera ir gana ispudingai atrodancias namu eiles kitame krante.
Diena praejo vaikstinejant, ragaujant maista, kalbantis su "isrinktaisiais" vietiniais. Isrinktaisiais, nes jei butume kalbeje su tais, kurie norejo kalbeti kazka siulydami, tikriausiai reiktu visa diena tik tai ir daryti. Vakare apsilankeme tikrai ispudingame ir pigiame kainos atzvilgiu indisku sokiu ir muzikos sou.
... ir vel, daugiau detaliu ir nuotykiu aprasymu ieskokite veliau... Rytoj planuojame vis dar pabuti Udaipure, kuris yra tikra atgaiva po Delio miniu ir triuksmo. O gal jau priprantame prie vietos gyvenimo ritmo ir viskas atrodo paprasciau?

Day 2 Diena 2

Sekmadienis prasidejo lietumi. Tai siek tiek pakeite planus, bet nuo to gal tik geriau. Pirmos dienos ispudziai, laiko skirtumas ir triuksmas padare savo - naktis praktiskai nemiegota, todel lietus suteike galimybe pora valandu nusnausti, susitarus su viesbucio savininku iki vakaro naudotis kambariu uz puse kainos - 200 rupiju (apie 10 Lt). Nustojus lyti patraukeme link senojo Delio, taciau jau po keliu minuciu slidinejimo po dumbla, purva ir, tikriausiai nesuklysiu, mesla, supratome, kad toli taip nenueisime. Nieko tokio, gavome gera proga isbandyti populiariausia vietini transporta - tuktuka - trirati motocikla su kabina dviems keleiviams. Protingas sprendimas sutaupe mums ne tik laika, bet ir isgelbejo nuo pavojaus apsivozti jau minetame misinuke, apie kurio sudeti rasiau auksciau. Smagiai nusikrateme laviruodami tarp masinu, tokiu pat tuktuku, dviraciu, zmoniu, gyvuliu ir viso kito, iskaitant duobes, siuksliu kruvas ir dumbla. Ir taip beveik pusvalandi iki pat Raudonojo forto, kuriame vaikstinedami praleidome daugiau kaip valanda, pries tai truputi pasistiprine ir uzsigere saldzia arbata.
...del laiko trukumo negaliu detaliai aprasyti visos dienos, todel dabar tik paminesiu kur ir kaip patekome, o detales pridesiu turedamas laiko...
Vakare naktiniu traukiniu isvykome i Udaipura.

Day 1 Diena 1

We landed in foggy Delhi. Pleasantly cool morning. As we were promised, a taxi was there and with no hussle we got into it and were taken to the hotel Namaskar. Room is pritty basic but not less than we needed to take a rest. Later on we have explored city center, took tahli for a late lunch and walked around. We failed to get into central park because people with cameras are not allowed in. I have no idea what kind of damage I could do for a grass in the park but this is India. We have to take it as it is with all strange and foreign customs, weird regulations and weather which got much warmer in the afternoon. In the evening we have finally decided our next destination because we never intended to stay in Delhi for more than a day. We decided to go to Udaipur by train on Sundau evening. It took a while and some effort to get the ticket because there zillions of "the only one" ticket reservation offices in the city and we were constantly diverted by touts trying to sell something that has very little to do with tickets we needed. Finally. We have managed to get the tickets on our own. We may relax now and see what the next day brings for us.

Nusileidome ukanotame Delyje. Maloniai vesus rytas. Kaip ir buvo zadeta, taksi lauke ir be jokiu trikdziu nuveze i viesbutuka Namaskar trumpam poilsiui. Veliau tyrinejome miesto centra, pietums ragavome thali rinkini ir siaip vaiksciojome. Nepavyko patekti i centrini parka, nes zmones su foto aparatais ten tabu. Nesuprantu kokia zala mes galejome padaryti parko zolei, bet tai Indija. Turime priimti ja su visais keistais ir svetimais paprociais, kvailomis taisyklemis ir oru, kuris po pietu gerokai susilo. Vakare galiausiai nusprendeme kur vyksime kita diena, nes Delyje neplanavome ilgiau pasilikti. Nutareme sekmadieni vakare traukiniu vykti i Udaipur. Uztrukome, kol gavome bilietus, nes mieste yra tikriausiai milijonas tu "vieninteliu" bilietu rezervavimo biuru ir mus nuolatos bandydavo nukreipti klaidinga kryptimi ir parduoti ka nors, kas negaug turi bendro su bilietais. Galiausiai. Pavyko gauti bilietus. Galime atsipusti ir palaukti rytojaus siurprizu.

Day 0 Diena 0

Finnair is a power. It took one smooth hour and dry cheese sandwich to get from Vilnius to Helsinki. Half an hour in airport and we again in the air. This time heading for Delhi. Lina was flying for the first time in her life and we had some little worries how she will take it. Thanks to the nice flight and happy landings everything was ok. On the way to Delhi we have started preparations for the changes in food by sampling some curry chicken provided by Finnair. It was spicy but we expect even more of it on the ground. Good night.

Finnair'as yra jega. Prireike tik valandos ir vieno sauso sumustinio su suriu ir mes jau Helsinkyje. Po pusvalandzio orouoste mes ir vel ore - si karta - pakeliui i Deli. Tai pirmas Linos skrydis gyvenime, tai truputi nerimavome, kaip si isbandyma priims organizmas. Ramaus skrydzio ir sklandaus nutupimo deka viskas praejo gerai. Pakeliui i Deli pradejome rengtis maisto pasikeitimui ir ragavome visciuko kari, kuriuo vaisino Finnair. Astru, bet dar daugiau to astrumo turetu buti ant zemes. Labos nakties.

Day -1 Diena -1

I am getting ready for the next trip. Why to blog? Just to keep some people informed about my whereabouts, about adventures and troubles I may get into on my way to... this time to India. How do I feel now? Less ready then a month ago, a little bit scared, a little bit anxious, a little bit of everything. It is India, for gods sake, how else I have to feel before meeting with the one sixth of worlds population. I have booked a cheap place to stay for the first night in Delhi - Hotel Namaskar (917, Chandiwalan, Main Bazar, Paharganj, New Delhi) and that's probably it for preparations. I still know neither exact direction of my trip nor things I will see. I feel like a leaf on an autumn tree just before the last wind blow. I might drop into a river stream with no chance to change direction or I might hover freely in the wind with no clear destination. Who knows? Not me, for sure. So, follow me, advice me or just be curious.

Rengiuosi naujai kelionei. Kodėl rašau dienoraštį? Nes yra žmonių, kuriems įdomu, kur aš dabar, kokius nuotykius patiriu, į kokias bėdas įsiveliu... šį kartą - Indijoje. Kaip jaučiuosi? Netgi mažiau pasirengęs, nei prieš mėnesį, truputį bijau, truputį nekantrauju, ir visko po truputį. Tai Indija, po galais, kaip aš dar turėčiau jaustis prieš susitikdamas su šeštadaliu žmonijos vienoje vietoje!? Užsisakiau pigų viešbutuką pirmai nakvynei Delyje - Hotel Namaskar (917, Chandiwalan, Main Bazar, Paharganj, New Delhi), ir tai, tikriausiai, visas mano pasirengimas. Vis dar nežinau nei kokia kryptimi keliausiu, nei ką pamatysiu. Jaučiuosi kaip lapas ant rudeninio medžio sekundes prieš paskutinį vėjo gūsį. Gal mane pagaus upės srovė, nepalikdama šansų pasukti į šalį, o gal laisvai nusklęsiu vėjyje be aiškios krypties. Kas žino? Tikrai ne aš. Taigi, sekite mane, patarkit man arba būkite tiesiog smalsūs.